Ką Plun­gė rink­sis: svei­ka­tą ar pi­ni­gus?

Užs. Nr. 108

Bu­vo bal­suo­ja­ma Ta­ry­bo­je, pa­tvir­tin­ta. At­ro­do – pa­pras­ta ir aiš­ku, Plun­gė tu­ri nu­si­ma­čiu­si vie­tą vers­lui, ku­ris no­rė­tų čia įsi­kur­ti ir plė­to­tis, to­dėl mū­sų pa­rink­to­je te­ri­to­ri­jo­je per­ka­si že­mes, ku­ria vi­są sau rei­ka­lin­gą inf­rast­ruk­tū­rą (tie­sia ke­lius, at­si­ve­da du­jas, elekt­rą, van­de­nį, nuo­te­kų tink­lus ir t.t.).

Pla­nas ir no­ras tik­rai bu­vo toks. Bet vie­ną die­ną pas me­rą ap­si­lan­kius in­ves­tuo­to­jui, vis­kas kar­di­na­liai pa­si­kei­tė (su­ta­pi­mas – tai įvy­ko po sa­vi­val­dos rin­ki­mų, Li­be­ra­lų są­jū­džiui su­for­ma­vus nau­ją dau­gu­mą Ta­ry­bo­je).

Sup­ran­ta­ma – kai me­ras ir Ta­ry­bos dau­gu­ma vie­no­je ran­ko­je, ga­li leng­viau ir grei­čiau prii­mi­nė­ti spren­di­mus. Ne­rei­kia nie­kam nie­ko aiš­kin­ti, ne­ky­la klau­si­mų ir be­rei­ka­lin­gų dis­ku­si­jų.

Ši­tai ma­to­me ir da­bar. Ne taip se­niai at­si­ra­do įdo­mus Sa­vi­val­dy­bės no­ras už sa­vo (tiks­liau – gy­ven­to­jų) pi­ni­gus įsi­gy­ti in­ves­tuo­to­jui rei­ka­lin­gus skly­pus. Juos pirk­ti ar­ba nuo­mo­tis ga­lė­tų ir pa­ts vers­las, bet tam me­ta­mi di­de­li Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to pi­ni­gai. Nau­jau­sia stu­di­ja pa­ro­dė, kad iš­pirk­ti rei­ka­lin­gus skly­pus ir pa­sta­tus Sa­vi­val­dy­bei iš vi­so kai­nuos be­veik 2 mln. eu­rų, ne­ma­ža da­lis šios su­mos jau iš­leis­ta su ne­re­gė­ta sku­ba – vos per 3–4 mė­ne­sius.

Klau­sia­me me­ro per ko­mi­te­tų, Ta­ry­bos po­sė­džius, per spau­dos kon­fe­ren­ci­ją, kas bus da­ro­ma, koks vers­las atei­na – at­sa­ky­mo nė­ra iki šian­dien. Tik ap­ta­kios fra­zės, ku­rios iš­šau­kia dar di­des­nį ap­lin­ki­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ir su­si­do­mė­ji­mą – kas čia de­da­si su ta Plun­ge?!

O kai do­mie­si, ran­di vis­ko – ir kas yra ofi­cia­lu, ir kas vie­šai ne­pas­kelb­ta bei ne­pat­vir­tin­ta. Su kai­my­nys­tė­je įsi­kū­ru­sia me­ta­lur­gi­jos pra­mo­ne daug me­tų gy­ve­no ir ko­vo­jo ne to­kio to­li­mo Lie­po­jos mies­to gy­ven­to­jai. Apie te­nykš­tę oro ir van­dens tar­šą, su­pras­tė­ju­sią gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ver­tės kri­ti­mą, po to se­ku­sią be­dar­bys­tę ir gy­ven­to­jų emig­ra­ci­ją ne­si­plė­siu.

Už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai nu­pir­ko įran­gą ir sva­jo­jo, kaip to­liau plė­tos sun­kią­ją pra­mo­nę Lie­po­jo­je – ly­dys me­ta­lo lau­žą ir ga­mins pro­duk­ci­ją, nuo­dy­da­mi ap­lin­ki­nius gy­ven­to­jus. Bet di­de­lis bend­ruo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mas, aukš­tų po­li­ti­kų įsi­ki­ši­mas ir teis­mai tą in­ves­tuo­to­jų in­va­zi­ją su­stab­dė.

Spė­ju, kad pa­na­šus va­rian­tas da­bar ke­liau­ja į Plun­gę. Ir ne be me­ro bei val­dan­čių­jų pri­ta­ri­mo. Tre­čia­die­nį per Ko­le­gi­jos po­sė­dį pa­ma­tęs nau­jai pa­reng­tą pra­mo­nės par­ko stu­di­ją, iš­gir­dęs at­sa­ky­mus į me­rui ir stu­di­jos ren­gė­jai pa­teik­tus klau­si­mus bei pa­ma­tęs, kad į kai ku­riuos klau­si­mus ven­gia­ma at­sa­ky­ti – li­kau šo­ki­ruo­tas.

Pa­gal in­ves­tuo­to­jo tech­no­lo­gi­nes už­gai­das plun­giš­kių lau­kia NIŪ­RŪS ir TAM­SŪS lai­kai. Pa­na­šu, kad ati­dun­da sun­kio­ji pra­mo­nė su me­ta­lo ly­dy­mo ypa­tu­mais. Tuo tar­pu me­ras ir to­liau ban­do ra­min­ti ir pa­sa­ko­ti ne­bū­tas is­to­ri­jas, kal­tin­ti ki­tus, ką mo­ka tik­rai pro­fe­sio­na­liai.

Stu­di­jų me­tais esu ne­ma­žai ra­ga­vęs che­mi­jos moks­lų, bet čia ne­pa­sa­ko­siu, ko­kią Men­de­le­je­vo che­mi­nių ele­men­tų len­te­lę gau­si­me su oru ir van­de­niu in­ves­tuo­to­jui įsi­kū­rus be­veik 100-o hek­ta­rų te­ri­to­ri­jo­je Plun­gės pa­kraš­ty. Ar to­kios pra­mo­nės esam ver­ti? Juk to­je te­ri­to­ri­jo­je ar bet kur ki­tur ga­li­ma drą­siai plės­tis su esa­mais ar nau­jais ne­tar­šiais vers­lais. Bet ne – at­kak­liai lai­ko­ma­si įsi­ki­bus mis­ti­nio in­ves­tuo­to­jo ir jo pla­nų.

Plun­gės pra­mo­nės is­to­ri­jo­je bus at­vers­tas nau­jas pur­vi­nas la­pas. Tas ne­no­ras sa­ky­ti tie­sos, sie­kis ne­bend­rau­ti ir už­si­da­ry­ti nė­ra svei­kin­ti­nas. No­ri­si ti­kė­ti, kad nu­si­mu­šęs Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro ir val­dan­čių­jų mo­ra­li­nis kom­pa­sas at­si­sta­tys ir vi­so­je šio­je ne­šva­rio­je is­to­ri­jo­je bus pa­dė­tas taš­kas. Dar tu­ri­me tam lai­ko.