„Nep­ri­si­tai­kė­lio me­nas“ Plun­gės Ogins­kių rū­muo­se

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

So­viet­me­čiu slė­pė­si Že­mai­ti­jo­je
Ren­gi­nį pra­dė­jo Pla­te­lių me­no mo­kyk­los mo­ky­to­jų kvar­te­tas. Pa­ro­dos au­to­rių svei­ki­no ne tik mu­zie­jaus di­rek­to­rius Ro­ber­tas Šim­kus (tie­sa, jo kal­ba skam­bė­jo iš ek­ra­no, nes bu­vo iš­vy­kęs), bet ir bu­vęs di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas, Rie­ta­vo mu­zie­jaus va­do­vas Vy­tas Rut­kaus­kas, vi­ce­me­ras Žyd­rū­nas Pu­raus­kis, Tel­šių vys­ku­pas Al­gir­das Ju­re­vi­čius ir ki­ti, pri­si­dė­ję prie pa­ro­dos įgy­ven­di­ni­mo. Šil­tuo­se svei­ki­ni­mo žo­džiuo­se ne kar­tą pa­brėž­ta me­ni­nin­ko drą­sa, ver­ty­bi­nis nuo­sek­lu­mas bei jo in­dė­lis į Lie­tu­vos kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą.

V. Žu­kas gi­mė 1956 me­tais Kau­ne. 1980 m. bai­gė ta­py­bos stu­di­jas Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te, ta­čiau nuo pat kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džios iš­si­sky­rė sa­vo kri­tiš­ku po­žiū­riu į so­vie­ti­nę ideo­lo­gi­ją. Jis ne­su­ti­ko tar­nau­ti so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, to­dėl ku­rį lai­ką rei­kė­jo slaps­ty­tis. Kaip pa­ts sa­kė, tam idea­liai ti­ko mū­sų kraš­tas: „at­vy­kę su šei­ma į Že­mai­ti­ją, ko­kia­me nors kai­me ga­lė­da­vom iš­tirp­ti ši­toj že­mai­tiš­koj su­bstan­ci­joj“.

Jo me­nas, al­suo­jan­tis in­di­vi­dua­liz­mu, re­li­gi­niais sim­bo­liais ir lais­vės dva­sia, vi­siš­kai nea­ti­ti­ko tuo­me­tės sis­te­mos rei­ka­la­vi­mų. Dėl to me­ni­nin­kas il­gą lai­ką bu­vo ig­no­ruo­ja­mas – jo dar­bai ne­bu­vo eks­po­nuo­ja­mi, jis ne­ga­lė­jo dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę.

Vis dėl­to tai kū­rė­jo ne­sus­tab­dė – V. Žu­kas ak­ty­viai kū­rė, da­ly­va­vo po­grin­di­nė­je kul­tū­ro­je, o vė­liau ta­po ne tik ži­no­mu ta­py­to­ju ir fres­kų meist­ru, bet ir kul­tū­ros pa­vel­do puo­se­lė­to­ju, ko­lek­ci­nin­ku bei me­no žur­na­lis­tu. Jo kū­ry­bi­nis ke­lias – tai ryš­kus ne­pri­si­tai­ky­mo, ver­ty­bi­nio nuo­sek­lu­mo ir as­me­ni­nės lais­vės pa­vyz­dys.

Pats au­to­rius la­bai džiau­gė­si kul­tū­ri­ne, sak­ra­lia Ogins­kių rū­mų erd­ve, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­ma jo pa­ro­da, dė­ko­jo vi­siems, pa­lai­kiu­siems jį šia­me ke­ly­je, pri­si­mi­nė, kaip rink­da­vo re­li­gi­nės te­ma­ti­kos eks­po­na­tus iš baž­ny­čių, so­viet­me­čiu vir­tu­sių san­dė­liais, daž­nai me­no še­dev­rus ras­da­vo nu­grūs­tus gi­liai į vi­so­kius už­ka­bo­rius, per­mir­ku­sius, pa­pe­li­ju­sius ir t. t. Me­ni­nin­kas jau­tė jų ver­tę, ne­no­rė­jo, kad pra­žū­tų, o taip ir bū­tų at­si­ti­kę, jei ne jo at­kak­lu­mas. Ras­tus pa­veiks­lus, dro­bes, skulp­tū­rė­les iš­va­ly­da­vo, vež­da­vo res­tau­ruo­ti.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Pa­ro­da pul­suo­ja lais­ve ir sak­ra­lu­mu
Per du mu­zie­jaus aukš­tus eks­po­nuo­ja­mą pa­ro­dą su­si­rin­ku­sie­siems tą­dien ap­ro­dė pa­ts au­to­rius. Pir­ma­me mu­zie­jaus aukš­te pri­sta­to­mi įvai­rių lai­ko­tar­pių V. Žu­ko kū­ri­niai – nuo anks­ty­vų­jų 8-ojo de­šimt­me­čio dar­bų iki nau­jau­sių ta­py­bos cik­lų, su­kur­tų pa­sta­rai­siais me­tais. Tarp jų – to­kie pa­veiks­lai kaip „Po­pie­žiaus rū­mai Avin­jo­ne“, fi­gū­ri­nės kom­po­zi­ci­jos, rel­je­fai, ko­lia­žai, ke­ra­mi­kos ob­jek­tai. Dar­buo­se jau­čia­ma me­ni­nin­ko kū­ry­bos lais­vė, in­te­lek­tua­li gel­mė bei eksp­re­sy­vi me­ni­nė kal­ba.

Ant­ra­sis pa­ro­dos aukš­tas skir­tas Žu­kų šei­mos iš­sau­go­tai sak­ra­li­nio me­no ko­lek­ci­jai. So­viet­me­čiu rink­ti ir res­tau­ruo­ti baž­ny­ti­nio pa­vel­do ob­jek­tai – skulp­tū­ros, pro­ce­si­jų vė­lia­vos, li­tur­gi­niai rū­bai, liau­diš­ko­jo me­no kū­ri­niai – šian­dien liu­di­ja apie to me­to žmo­nių bei pa­ties au­to­riaus šei­mos gi­lų ti­kė­ji­mą, no­rą iš­sau­go­ti lie­tu­viš­ką kul­tū­ros pa­vel­dą.

Pa­sak V. Žu­ko, tai šei­mos iš­gel­bė­ta kul­tū­ros at­min­tis. Čia pa­ro­dos ati­da­ry­mo da­ly­viai už­tru­ko il­gė­liau, nes be­veik apie kiek­vie­no eks­po­na­to ra­di­mo bei at­kū­ri­mo is­to­ri­ją V. Žu­kas pa­sa­ko­jo su to­kiu en­tu­ziaz­mu, taip įtrau­kian­čiai, kad neį­ma­no­ma bu­vo ne­si­klau­sy­ti.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi de­šim­tys iš­skir­ti­nių sak­ra­li­nio me­no ob­jek­tų, ku­riuos V. Žu­kas su šei­ma su­rin­ko, res­tau­ra­vo ir iš­sau­go­jo nuo su­nai­ki­ni­mo. Tarp jų – XVIII a. me­di­nė „Ma­ri­ja su kū­di­kiu“, ras­ta Me­din­gė­nų pa­ra­pi­jos ūki­nė­se pa­tal­po­se. Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad skulp­tū­ra „su­grį­žo at­gal į sa­vo baž­ny­čią 1989 m. pa­bai­go­je. Ją res­tau­ra­vo pa­ti žy­miau­sia Lie­tu­vos ma­do­nų res­tau­ra­to­rė Ja­ni­na Bi­lo­tie­nė, ku­ri rū­pi­no­si ir Ši­lu­vos, ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos, ir Auš­ros var­tų, ir Ku­piš­kio, ir ki­to­mis ma­do­no­mis“.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Au­ten­tiš­ki Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus raš­tai – at­ras­ti iš nau­jo
V. Žu­kas, gi­lin­da­ma­sis į Že­mai­ti­jos sak­ra­li­nio pa­vel­do is­to­ri­ją, ne­ti­kė­tai ap­ti­ko itin ver­tin­gus do­ku­men­tus – ori­gi­na­lius vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus raš­tus. Tai bu­vo XIX a. teks­tai, ku­rių da­lis bu­vo lai­ky­ti din­gu­siais ar­ba ne­ži­no­mais pla­čia­jai vi­suo­me­nei.

Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad rank­raš­čiai ras­ti tarp įvai­rių baž­ny­ti­nių do­ku­men­tų, iš­li­ku­sių Že­mai­ti­jos kle­bo­ni­jų ar­chy­vuo­se. Vie­na­me jų – itin as­me­niš­kas vys­ku­po M. Va­lan­čiaus laiš­kas, pa­ra­šy­tas gy­va že­mai­čių kal­ba, at­sklei­džian­tis au­to­riaus pe­da­go­gi­nį ir sie­lo­va­di­nį san­ty­kį su sa­vo bend­ruo­me­ne. V. Žu­ko ini­cia­ty­va šie do­ku­men­tai bu­vo ne tik iš­sau­go­ti, bet ir ty­ri­nė­ja­mi, skait­me­nin­ti, o vė­liau ta­po da­li­mi pa­ro­dų ir lei­di­nių, lei­džian­čių iš nau­jo pa­žin­ti vie­ną svar­biau­sių Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­ją.

Pa­ro­dą ly­din­tis au­to­riaus su­kur­tas ka­ta­lo­gas „Iš­gel­bė­tas Že­mai­ti­jos sak­ra­li­nis pa­vel­das“ lei­džia lan­ky­to­jams dar gi­liau pa­žin­ti šios ko­lek­ci­jos is­to­ri­ją ir reikš­mę.

V. Žu­ko pa­ro­da Plun­gė­je – tai ne tik iš­skir­ti­nė ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti reikš­min­gą Lie­tu­vos kul­tū­ros reiš­ki­nį, bet ir pri­mi­ni­mas, jog ne­prik­lau­so­ma, drą­si kū­ry­ba tu­ri ypa­tin­gą vie­tą mū­sų vi­suo­me­nė­je.

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.